Gražios bažnyčios ir dvarai, legendas slepiantys mitologiniai akmenys ir senoviniai pilkapiai, unikalūs senovinių kaimų pastatai ir gražūs kraštovaizdžiai – visa tai sutiks keliautojas keliaudamas po Šalčininkų kraštą. Pagal statistinius duomenis, rajone yra 280 kultūrinio paveldo objektų, iš kurių 13 bažnyčių, dvi cerkvės, koplyčios, senų dvarų pastatai. Rajone galima aplankyti ne tik architektūros paminklus, bet ir pailsėti natūralioje aplinkoje, gamtoje.
Eišiškių bažnyčia
Rajono centras – Šalčininkai – miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą. Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“. Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie tvarkėsi čia iki Antrojo pasaulinio karo. Neoklasicistiniai Vagnerių dvaro rūmai – vienas svarbiausių praėjusių amžių architektūros paminklų Šalčininkuose. Pastato viduje galima pamatyti puikias koklių krosnis, nuostabos vertą vadinamąją „auksinę salę“.
Adomo Mickevčiaus paminklas Šalčininkuose
Iki šių dienų išlikęs Balinskių ir Sniadeckių dvaras Jašiūnuose – dar vienas Šalčininkų rajono pasididžiavimas. Šio dvaro savininkas buvo publicistas, istorinių veikalų apie Lietuvą ir Lenkiją autorius Mykolas Balinskis. Netoli rūmų išliko mūrinė oficina, tarnų gyvenamosios patalpos, kalvė. Už tilto per Merkį, kitame upės krante, yra dar vienas labai vertingas architektūros ir istorijos paminklas. Tai vadinamosios Profesorių kapinaitės. Čia palaidoti Sniadeckių ir Balinskių šeimų nariai, iš kurių svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius Janas Sniadeckis, istorikas Mykolas Balinskis, Peterburgo Karo akademijos profesorius, psichiatras Jonas Balinskis.
Balinskių dvaras
Šiais metais Šalčininkų rajono administracija pradėjo įgyvendinti projektą, kurio tikslas restauruoti Jašiūnų dvaro sodybą ir atgaivinti kultūrinį gyvenimą jame. Sutvarkytuose dvaro sodybos rūmuose bus įkurtas muziejus, įdiegiant naująsias technologijas taikomas šiuolaikiniuose muziejuose, įrengta konferencijų salė. Tikimasi, kad sėkmingai užbaigus projektą atnaujintas pastatas džiugins ne tik šalčininkiečius, bet ir visus rajono lankytojus.
Važiuojant nuo Jašiūnų Turgelių link, dešinėje kelio pusėje, galima išvysti garsiąją Pavlovo dvarvietę, dar vadinama Pavlovo Respublika, gyvavusi 1767-1791 metais. XVIII amžiuje visoje Europoje garsi Pavlovo Respublika apėmė 3 tūkst. ha ploto, turėjo savo Konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos įkūrėjas ir jos prezidentas Povilas Bžostovskis valdose panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Jis rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, vertė ir leido jiems įvairias knygas.
2012 m., įgyvendinus Europos Sąjungos finansuojamą projektą, Pavlovo Respublikai suteiktas „antras gyvenimas“. Apie pusę metų trukę tvarkymo darbai, kurių metu įrengti pėsčiųjų takai bei automobilių stovėjimo aikštelė, apželdintas sklypas, sutvarkyti želdiniai, įrengtos šiukšliadėžės bei informaciniai stendai, neatpažįstamai pakeitė vietovę. Dabar Pavlovo Respublikos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų.
Pavlovo Respublika
26 tūkst. ha Šalčininkų rajono teritorijos užima Rūdninkų giria. XV-XVII a. ji buvo karališkos medžioklės rezervatas, kur kunigaikštis Kazimieras pastatė medžiotojų namus. Čia Barbora Radvilaitė lankė Žygimantą Augustą jo medžioklių metu. Per Rūdninkus, esančius girios pakraštyje, ėjo gedulinga eisena, lydinti karalienės Barboros Radvilaitės palaikus iš Krokuvos į mylimą Vilnių, kad paguldytų juos amžinam poilsiui Katedros požemiuose.
Keliaujant po Rūdninkų girią susidaro įspūdis, kad patenki į užburtą teritoriją, iš kurios jau nebeišeisi. Apsidairai – aplink giria, pakeli galvą – pro medžių viršūnes įžiūri tik dangaus lopinėlį, įsiklausai – tolumoje klykauja paukščiai, šlama medžių lapai, nuo vėjo lenkiasi pušys, atrodo, kad prie tavęs artinasi lokys... Girioje išgyveni ir kitų dar nepatirtų jausmų. Ties Žygmantiškėmis iki 30 m aukščio iškyla kontinentinės kopos. Atvira smėlyno plynė, suformuota nuo nuolat mėtomų bombų sukeltų gaisrų, yra unikalus kontinentinių smėlynų darinys.
Kontinentinės kopos Rūdninkų girioje
2002 m. netoli Papio ežero oficialiai atidarytas pirmasis Lietuvoje pažintinis paukščių stebėjimo takas su apžvalgos bokšteliu, regykla ir informaciniais stendais. Šioje teritorijoje noriai lankosi fotografai, grybautojai, uogautojai, medžiotojai. Mėgstama lankytis atvirame smėlyne (buvęs karinis poligonas). Jame klausytis tetervinų tuoktuvių balsų ir stebėti šiuos paukščius yra puiki pramoga.
Šalčininkų paplūdimys
Be pažintinio-istorinio turizmo objektų, Šalčininkų rajonas žavus savo gamtiniais ištekliais. Šie gamtiniai resursai patrauklūs poilsiui gamtoje – plaukimui baidarėmis, išvykomis į gamtą pėsčiomis ar dviračiais, taip pat grybavimui, uogavimui, žvejybai. Šalčininkų rajonas šiuo metu gali pasiūlyti turizmo maršrutus vandens trasomis, keturis maršrutus per rajoną automobiliais bei du automobilių maršrutus Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, pasivaikščiojimo ir dviračių takus Dieveniškių istoriniame regioniniame parke ir pasivaikščiojimo takus Rūdninkų girioje. Per Šalčininkų rajoną taip pat driekiasi nacionaliniai (Medininkų aukštumos žiedas, Kultūrinio turizmo maršrutas „Rytų Vilnija“) bei tarptautiniai turizmo maršrutai (Jogailaičių kelias „Via Jagiellonica“).
Šalčininkų rajonas, turtingas architektūros ir istorijos paminklų, pasižymintis vaizdingu kraštovaizdžiu, aplinkos kokybe, gera geografine padėtimi bei gausiais gamtos resursais: dideliu rajono miškingumu, vandens telkiniais, industrijos nepaliesta gamta - yra idealus istorinio, kultūrinio, rekreacinio ir aktyvaus poilsio ištroškusiam turistui.
Jėzaus Kristaus skulptūra Turgeliuose
Felikso de Valua koplyčia Turgeliuose
Rėžių kaimo akmenys
Šalčininkų r. savivaldybės administracijos informacijos, kultūros ir turizmo skyrius
Telefonas | (8 380) 57006 |
El. paštas | kultura@salcininkai.lt |
Tinklalapis | www.salcininkai.lt |
Okazałe kościoły i pałacyki, kryjące legendy kamienie mitologiczne i starożytne kurhany, unikalne zabudowania starych wsi i urocze krajobrazy – to wszystko spotka na swoim szlaku podróżujący po rejonie solecznickim. Do zwiedzania tego regionu zachęcają licznie zgromadzone pamiątki architektoniczne i przyrodnicze. Dane statystyczne wskazują na istnienie 280 zabytków kultury, wśrod których jest 13 kościołów, dwie cerkwie, kaplice, zabudowania dawnych dworów.
Centrum rejonu – Soleczniki, miasto położone w odległości 45 km od Wilna, obecnie liczące ok. 7000 mieszkańców. Miasto leży nad rzeką Solczą, od której też wzięło nazwę. Pierwsza wzmianka o Solecznikach pojawia się w źródłach krzyżackich z XIII wieku, gdzie miejscowość zwie się jako Salsininken, Saletzniken. Od XIV wieku Soleczniki były własnością Hlebowiczów, następnie Chodkiewiczów, od 1835 roku należały do Wagnerów, którzy zarządzali majątkiem aż do II wojny światowej. Neoklasycystyczny pałacyk Wagnerów – to jeden z ważniejszych zabytków w mieście. Wewnątrz budynku można obejrzeć piękne piece kaflowe, godna podziwu jest również tzw. „złota sala”.
Kolejną osobliwością rejonu jest zachowany do naszych czasów pałac jaszuński, którego właścicielem był publicysta, autor dzieł historycznych o Litwie i Polsce Michał Baliński. Nieopodal pałacyku zachowały się oficyna, dom służby ze stajnią i wozownią, kuźnia. Tuż za starym parkiem znajduje się cmentarz, na którym miejsce wiecznego spoczynku znaleźli m. in. Jan Śniadecki - rektor Uniwersytetu Wileńskiego, profesor astronomii i matematyki; Michał Baliński - historyk, Jan Baliński – psychiatra, profesor Akademii Wojskowej w Petersburgu.
W roku bieżacym ruszyły prace renowacyjne pałacu w Jaszunach, celem których jest powstrzymanie dalszej dewastacji obiektu i przywrócenie dawnej świetności dworu. W wyremontowanym dworze ma powstać centrum turystyczne z salą konferencyjną oraz - wykorzystującym najnowsze technologie audio-wizualne - muzeum. Pomyślne zakończenie prac renowacyjnych napawa nadzieją, iż pałac będzie służyć jeszcze przez długie lata nie tylko solczanom, ale także wszystkim odwiedzającym ten zakątek Litwy.
Przy drodze Jaszuny-Turgiele leży miejscowość Pawłowo, znana z istniejącej tu w latach 1767-1791 Republiki Pawłowskiej, założycielem której był Paweł Ksawery Brzostowski. Majątek Merecz został przez niego nabyty w 1767 roku, a już dwa lata później Brzostowski ogłosił szereg reform, stanowiących niemalże rewolucję w ówczesnej gospodarce feudalnej. Pierwszym krokiem zmian w majątku było zniesienie poddaństwa chłopów, nadanie im częściowej swobody. Republika Pawłowska posiadała swego prezydenta, Sejm, sąd, milicję ludową, wojsko, walutę, herb, flagę, szkołę. Paweł Brzostowski dbał również o zdrowie oraz zdrowy tryb życia mieszkańców: utrzymywał felczera, lekarza.
W 2012 roku, w ramach realizowania programu Leader, trwały prace porządkowe terenu Republiki Pawłowskiej, podczas których obiekt odzyskał dawny blask i otrzymał „drugie życie“. Blisko półroczne prace zmieniły teren Republiki nie do poznania: zostały urządzone ścieżki, wybudowany parking, ustawione ławki i kosze na śmieci, a także tablice informacyjne. Dzisiaj ruiny są jednym z najchętniej odwiedzanych miejsc przez wycieczki szkolne, turystów oraz licznych gości rejonu.
26 tys. ha rejonu solecznickiego zajmuje Puszcza Rudnicka. W XV-XVII w. Puszcza była rezerwatem polowań królewskich, gdzie Kazimierz Jagiellończyk wybudował pałac myśliwski. W nim podczas wielodniowych polowań Barbara Radziwiłłówna odwiedzała Zygmunta Augusta. To przez Rudniki, miejscowość położoną na skraju Puszczy Rudnickiej, ciągnął kondukt żałobny wiozący szczątki królowej Barbary Radziwiłłówny z Krakowa do ukochanego Wilna, by spocząć w podziemiach Katedry.
Podróżując po Puszczy Rudnickiej można odnieść wrażenie, iż jest to miejsce magiczne, zaczarowane, w którym można się zatracić w czasie i przestrzeni. Gdziekolwiek się nie obrócimy widzimy gęsty las, słyszymy ptasi śpiew i wiatr kołyszący korony drzew. Puszcza Rudnicka jest miejscem dostarczającym wielu niepowtarzalnych wrażeń zarówno słuchowych, jak i wizualnych. W okolicy Zygmunciszek na wysokość 30 m wznoszą się wydmy kontynentalne. Otwarte, piaszczyste pustkowie zostało ukształtowane przez zrzucane na poligon wojskowy, działający tu w latach 1939-1940, pociski oraz ciagłe pożary. W Puszczy Rudnickiej spotkamy 274 gatunków roślin, ponad 30 gatunkow ptaków oraz zwierząt, trzy - otoczone przez bagna - jeziora. W 2002 roku nieopodal jeziora Papis została urządzona edukacyjna ścieżka obserwowania ptaków, ciesząca się dużą popularnością wśród miłośników natury, fotografów czy myśliwych, z kolei przebiegające przez Puszczę szlaki wodne wabią entuzjastów spływów kajakowych.
Aktualnie rejon solecznicki ma do zaoferowania szlaki kajakowe rzeką Mereczanką, Solczą i Wisińczą, cztery szlaki samochodowe po regionie i dwa drogowe szlaki w Dziewieniskim Historycznym Parku Regionalnym. W Dziewieniskim Parku Regionalnym znajdą swój raj także pasjonaci wypraw pieszych i rowerowych. Na terenie rejonu krzyżują się także turystyczne szlaki krajowe ( Wyżyna Oszmiańska, Kulturowy szlak turystyczny „Wschodnia Wileńszczyzna” oraz międzynarodowe (Szlak Jagielloński „Via Jagiellonica”).
Choć cała Litwa obfituje w zakątki warte uwagi, to jednak Ziemia Solecznicka kusi niezwykłymi walorami przyrodniczymi i licznymi atrakcjami, związanymi z aktywnością sportową, tradycją, poszerzaniem wiedzy historycznej i kulturowej. Każda pora roku jest tu piękna, a gościnność i ciepło mieszkańców tego regionu z pewnością skłonią Państwa do częstych powrotów.